Šiame straipsnyje kalbėsime apie strateginių sisteminių metodų ir hipnozės mokymą bei apie tai, kur galite treniruotis.
HIPNOZĖ, KAS TAI?
Galime manyti, kad hipnozė yra tokia pat sena kaip ir žmonija ir nuo tada, kai žmogus egzistuoja, jis „ieškojo“ pakitusios sąmonės būsenos per šokį, muziką, dainas ir ritualus. Ypatingas veikimas, vadinamas „transu“, buvo kultivuojamas visose kultūrose nuo amžių aušros (Virot, Bernard, 2010). Hipnozė yra protėvių praktika, kuri „atgimsta“ daugiausia sveikatos srityje. Jame dalyvauja žiniasklaida, auga reportažai, pramoginės laidos, straipsniai laikraščiuose, liudijimai internete, klinikinė patirtis. Hipnozės sąlygomis atliekamos chirurginės operacijos ir knygų šia tema daugėja. Hipnozė žavi, žadina smalsumą ir baimę. APA (American Psychological Association) hipnotizuojančią būseną apibrėžia „kaip dėmesio sugėrimo būseną, kuri sumažina sąmonę ir padidina įtaigumą“ (Green, Barabasz, Barret, Montgomery, 2003). Tačiau hipnozė yra daug daugiau. Prisiminkime, kad „hipnozės būsenos metu tam tikros psichinės funkcijos sustabdomos kitų procesų, ypač nesąmoningų, naudai. Modifikuojamas tikrovės suvokimas ir suvokimas.[...]. Patirtis viršija tikrovę, o fikcija tampa realybe (Josse, 2007, p.42)
HIPNOZĖ YRA SANTYKINIS SAVIHIPNOZĖ
Pirmąjį hipnotinio transo aprašymą Musès rado 1972 m. Ramzio II laikų steloje Egipte. Suprantame, kad faraonas naudojo hipnozę, kad motyvuotų savo kariuomenę prieš pradėdamas karą. „Hipnozė reiškia ir pakeistą sąmonės būseną, ir terapinę techniką, ir ypatingą santykį su aplinka“ (Betbèze, Ostermann, 2021, p. 14–20) Terapinis hipnozės valdymas suteikia galimybę įsivaizduoti kitą egzistavimo būdą, pakeisti kenčiančią tikrovę, naudojant atsiribojimo, painiavos ir dvigubo susiejimo metodus. Tame pačiame straipsnyje J. Betbèze ir G. Ostermann aiškina, kad santykio sąvoka yra esminė ir jai susidarius žmogus gali užmegzti saugų santykį su savimi, su kitais ir su pasauliu. Hipnozė yra santykių procesas, leidžiantis veikti, pradėti judėti ir išeiti iš nejudrumo, kuriame simptomas jus užrakina. Tai dinamiška būsena, kai klientas ir terapeutas yra laisvi ir aktyvaus saugumo būsenoje. Hipnozės būsena leidžia pakeisti įprastą suvokimą, jį padidinti ir praturtinti. Tai atveria naujas galimybes. Autoriai patikslina, kad šiandieninio hipnotizuojančio darbo tikslas – palydėti klientus link autonomijos ir santykio su kitais, su pasauliu.
Išskiriame:
1) Medicininį hipnozės modelį (naujų įgūdžių ir elgesio mokymasis) – kuris daugiausia naudojamas nuskausminimui ir anestezijai, remiantis pasiūlymais (tiesioginiais ir netiesioginiais).
Hipnotizuojantis transas sukuria disociaciją tarp pojūčių ir afektų. Pojūčiai yra susiję su malonia patirtimi, leidžiančia skirtingai interpretuoti juslinius jausmus. 2) Terapinis modelis – pagrįstas Miltono Ericksono darbu, kuriam hipnozė visada yra santykinė.
ATSISAKYMAS – BANDYMAS IŠSPRENDIMO
Pasak Pierre'o Janet, bet koks nesėkmingas veiksmas turi disociacinių pasekmių (1889). Pakartotinio susiejimo sąlyga yra ta, kad veiksmas baigiamas emociniu pasidalijimu. Jei santykiai nėra užmegzti, žmogus nuolat bandys išspręsti problemą, ieškodamas santykių, kurie galėtų įprasminti jo veiksmus. Išryškėja simptomai, žmogų apima kančia, liūdesys ir baimė. Derinimo procesas yra neįmanomas ir žmogus negali suvokti teigiamo kito ketinimo. Norėdamas tai ištaisyti, asmuo įdiegs bandytą sprendimą – kontrolę, kuri apsunkina atsiribojimą. „Disociacinis procesas yra psichopatologinių sutrikimų pagrindas, kuris uždaro subjektą į pasaulį, kuriam būdingas nerimas“, Betbèze, (2020, 70–80). Nesaugiuose santykiuose žmogų užplūsta chaotiškos emocijos, jie nebėra „savo kūne“, jie yra „galvoje“. Yra atskirtis tarp pažinimo patirties ir afektų. Šiandien mes žinome, kad afektai yra pažinimo centre ir kad nėra pažinimo, kuris vystytųsi be emocinės ir santykinės patirties.
Galime išskirti:
1) Natūralios disociacijos procesą, kurį J. Betbèze vadina disociacija (sugebėjimas būti ten (ant savo sofos) ir kitur (koncertuotai, viešumoje) 2) Patologinis disociacinis procesas „blokuojantis disociatyvus
. “ (subjektas nebegali susieti, jis „nebegyvena savo kūne“), „santykis nėra vietoje ir subjektas pakeičiamas simptomu“ Miltonas Ericksonas šį reasociacijos procesą vadina „ištekliu“.
Tai santykių patirtis, kai subjektas jaučiasi saugus, yra aktyvus ir gyvena savo kūne. Saugiuose ir bendradarbiavimo santykiuose „nėra pasipriešinimo“. Hipnozės seansas – tai būdas susisiekti su savo įgūdžiais, ištekliais, mokymusi ir savybėmis, pasitikėti savimi, tapti nepriklausomu ir jaustis galinčiu susidoroti su iššūkiais. G. Batesonas analizavo sąveikas santykiuose, kad suprastų žmogaus veiksmus. Miltonas Ericksonas eksperimentavo su būdais paskatinti pokyčius. Jų darbo rezultatai yra klinikiniai pokyčiai, trumpa sisteminė ir strateginė terapija bei hipnozė.
BŪTI AR NEBŪTI
1637 m. Discours de la Méthode René Descartesas patvirtina: „Aš galvoju, vadinasi, esu“. 1985 m. knygoje „Kūdikio tarpasmeninis pasaulis“ Danielis Sternas naudoja „afektinio derinimo“ sąvoką, kuri yra nesąmoningas kūdikio ir jo aplinkos sinchronizacijos būdas. 2020 m. skaitome: „Būti reiškia būti santykiuose ir būtent šis mokymasis, būti su kitu, būti su savimi, tapti savimi, kad būtų su kitu, yra prisirišimo ryšio kūrimo centras. saugo mus nuo tuštumos nerimo“ (Betbèze, 2020, p. 70 – 80).
ATSIJUNGIMAS-ATSIRAŠYMAS
Šiuo metu mes kalbame apie hipnozę kaip santykinę ir bendrai kūrybinę savihipnozę,
kurios metu terapeutas ir tiriamasis yra įsitraukę ir pasitiki. Hipnozė yra puiki priemonė. Jis gali blokuoti bandymus rasti sprendimą (sąvoka, bendra su TBSS) ir nukreipti kūrybiškumo link. Žmogus asocijuojasi ir gali priimti savo jutiminius jausmus, kai veiksmas yra susijęs su santykiais. Saugi santykių patirtis leidžia iš naujo susieti, pereiti nuo disfunkcinio santykio (prieštaravimo tarp santykio su kitu ir santykio su savimi) link funkcinio santykio – santykio autonomijos.
SAVIHIPNOZĖ
Norint sustiprinti kliento savarankiškumą, pravartu jį išmokyti savihipnozės technikos. Savęs hipnozė pirmiausia patiriama kartu su terapeutu ir terapiniuose santykiuose, dėl kurių pacientas jaučia savo gebėjimą keistis, taip pat žino, kaip sukelti transą. (Bioy, Wood, Lhopiteau, 2010) Klientas mokosi įvaldyti supaprastintus metodus, tokius kaip fokusavimas, pilvo kvėpavimas ar levitacija. Jis gali palaipsniui išmokti atkurti tvirtinimo vietas – saugią vietą, kurią jau patyrė seanso metu. Jis gali išmokyti save modifikuoti pojūčius, sustiprinti komfortą ir tt ir kaip išeiti iš transo. Technikos mokymas leis klientui patirti hipnozės būseną, kai nėra terapeuto.
NARATYVINĖ TERAPIJA
Naratyvinės terapijos kūrėjai Michaelas White'as ir Davidas Epstonas buvo paveikti XX amžiaus filosofų, įskaitant J. Derrida, G. Deleuze, M. Foucault, P. Bourdieu... Jie taiko filosofines koncepcijas slaugos terapijose. „Mes esame istorija, kurią pasakojame sau, ir naudojame savo įsitikinimus, kad ją užgniaužtume“. Mūsų tapatybė yra suklastota iš to, ką, mūsų manymu, „žinome“ apie save (tiesas), pamiršdami svarbią dalį (praleidimus). Naratyvinė terapija nukreipia pacientą į savo problemų „išorinę“ pusę, kad būtų sukurta alternatyvi istorija – tarsi jie perplanuotų savo gyvenimą. Pacientas tampa savo gyvenimo „protagonistu“ ir aktyvuoja savo išteklius.
AR MES TEISINGA BIJOTI?
Aristoteliui „drąsa yra dorybė, kurią galime įgyti įpratę niekinti pavojų ir atsispirti jam. Mes tampame drąsūs, o kai tokie tapsime, tada būsime pajėgiausi susidurti su pavojumi“ (Aristotelis, 1104b). Terapinį darbą sudaro suvokimo-reakcijos sistemos veikimas ir mąstymo apie save būdo, pasakojimo apie save keitimas, bandymų ieškoti neveiksmingų sprendimų atsisakymas, naujo veikimo būdo sukūrimas ir savihipnozės technikų mokymasis. geriau valdyti emocijas. Klientas yra savo problemos ir sprendimo ekspertas. Terapeutas yra strategijos ir sistemos, kuri leidžia klientui saugiai pereiti į gyvus santykius, ekspertas.
TAIP PAT SKAITYKITE:
- KLINIKINĖ NERIMO SUTRIKIMŲ APŽVALGA
- HIPNOZĖS MOKYMAS, SISTEMINĖ TERAPIJA IR GIORGIO NARDONE