Žmonės, kurie turi problemų dėl savęs atpažinimo – „Manęs nemato, man neatlyginama pagal tikrąją vertę“ – kompensuoja sakydami „taip“. „Aš jaučiu santykius, todėl sakau „taip“.
Taigi jie remiasi santykine logika, o ne asmeninių interesų logika.
Santykiuose yra santykiai ir pagrindiniai veikėjai, kurie yra šių santykių gale.
Tačiau kai kalbama apie savigarbą, kompensuodami mes peržengiame savo pašnekovo atsakomybės ribas ir prisiimame atsakomybę, kuri yra kito, o tai gali turėti dvi pasekmes:
- Arba toks elgesys gali būti laikomas invaziniu, o kitas reaguos labai labai blogai; jis jaučiasi užpultas
- Arba kitas iš to gaus naudos, o jis laimės to, kas bus naudinga. Kur matoma, ten yra kito teritorijoje, o kur nematoma – mūsų pačių atsakomybės teritorijoje.
Štai kodėl darbe svarbu žinoti, ar mūsų atsakomybė yra aiškiai apibrėžta. Nes tas, kuris turi miglotą atsakomybės apimtį ir sunkiai pasakys „ne“, turės problemų, kurios nėra asmeninės ir kurias bus galima išspręsti išsiaiškinus savo atsakomybės sritį.
Nes kai tik aiškiai apibrėžtas atsakomybės perimetras, svarbu pradėti šiame perimetro veiksmus, kad nebūtų už ribų, perimetro, kurie dalyvaus neutralizuojant mūsų pačių vertę kitų akyse ir ten net savo akimis.
