Jean-Louis yra ligoninės vaistininkas visiškai reorganizuotoje psichiatrinėje ligoninėje. Niekas nevyksta taip, kaip jis nori. Jis baigia perdegti ir paskambina Claude'ui de Scorraille'ui. Tai jis sako apie darbą, kurį atliko su Claude'u de Scorraille'u.
Šioje garso ištraukoje jis kalbės su mumis:
- sunkumus, su kuriais jis susidūrė dirbdamas ligoninės aplinkoje,
- kokių pasekmių tai turėjo jo sveikatos būklei,
- terapija, kurią jis atliko su Claude'u de Scorraille'u, LACT, darbo klinikos psichologu,
- ir šios terapijos rezultatus.
Štai jo liudijimas. Interviu pateikė Grégoire VITRY, LACT įkūrėjas.
Kontekstas
Esu ligoninės vaistininkas ir kurį laiką patekau į pasipriešinimo laikotarpį, kuris mane privedė prie perdegimo.
Mano ligoninėje buvo dvi vaistinės, o skyriaus vedėjas norėjo sujungti manąją su vaistine iš kitos ligoninės. Tiesą sakant, gąsdinta dėl mažų ligoninių grupės sukūrimo, ji norėjo mane „paaukoti“, kad pati nebūtų „praryta“.
Taigi, iš karto reaguodamas, bandžiau rasti sąjungininkų:
- ūkinių paslaugų direktorius, su kuriuo bandžiau įkurti naują struktūrą; sukūrėme logistikos platformą, apjungiančią ekonomines paslaugas ir farmaciją,
- įstaigos direktorius
- direktorių taryba
- CME, steigimo medicinos komisijos pirmininkas, kurio mano skyriaus vedėjo vyras buvo labai artimas.
Ir nors buvau priverstas manyti, kad šis susijungimas neįvyks, vieną dieną patekau į susirinkimą, kuriame sužinojau, kad sprendimas buvo priimtas ir kad šis susijungimas bus atliktas gerai.
Pasekmės
Viskas vyko man už nugaros. Pradėjau su ironija. Tada turėjau konfliktų su režisieriumi, iškrypėliu ir narcizišku personažu.
Ir vieną vakarą nuėjau vakarieniauti su bičiuliu psichiatru ir pabudau vidury nakties visiškai sutrikęs; Tikrai perdegiau.
Susisiekiau su Laktu, kuris manimi pasirūpino.
Jaučiausi „susilaužęs“. Manęs paprašė surašyti viską, kas buvo mano galvoje, visas neigiamas mintis, o tada buvau priverstas atlikti kitus sudėtingesnius ir labai konkrečius pratimus, skirtus susidoroti su situacija ir pakeisti savo požiūrį. Tuo pačiu metu psichiatras man paskyrė naują antidepresantą, kurio poveikis man atrodė nepaprastas. Pamažu jaučiausi geriau. Ir aš susitaikiau su situacija.
Šiandien aš jau nebe pasipriešinime, o esu priėmime. Atsisakiau bet kokios „institucinės“ atsakomybės. Aš nebedalyvauju ligoninės sprendimuose, paleidžiu viską, kas iš manęs pabėga. Ir aš priėmiau idėją, kad negaliu visko kontroliuoti.
Išvada
Manau, kad vaistas slopina simptomą, tačiau parama tokio tipo perdegimo situacijoje yra būtina norint pakeisti požiūrį į iškilusią (-as) problemą (-as).
