IŠRAŠAS IŠ LAKTO DIRBTUVĖS
Tarp skirtingų sisteminių vadovavimo santykių profilių, kuriuos nustatėme, turime vadinamąjį „leidžiamąjį demokratinį“ profilį.
Jis yra tas, kuris, norėdamas įtvirtinti savo autoritetą, labiau draugauja, patarinėja.
Jis labiau stengsis vengti konfliktų, nerodyti savo autoriteto, nes priešingu atveju tai reikš, kad jis nebėra toks draugas. Dėl to šis vadovas, norėdamas įgyvendinti šį įgaliojimą, bus linkęs aiškintis, samprotauti, pateisinti savo vadovo vaidmenį.
„Kas siekia pateisinti save, atrodo kaltas“
Tačiau būkite atsargūs, tas, kuris taip aiškina ir kuriam tam tikru momentu nepasiseka arba nebeseka, jis rizikuoja, kad jo komanda jį supras kaip itin žalingą, nes „kas siekia pateisinti save, atrodo kaltas“.
Autoritetas nepateisinamas, autoritetas pasirodo pats.
Tai matome šeimose, kuriose reikia mokėti pasakyti „stop“, nes taip yra, nes reikia. Taigi akivaizdu, kad jei šis vadovas pastebės, kad jam nesiseka – kuo labiau jis teisinasi ir kurs savo komandos nepasitikėjimą bei nesaugumą – jis pradės skųstis savo hierarchijai ir galiausiai pasmerks savo komandos nekompetenciją ir neigiamą elgesį, ypač tokia komanda kaip mūsų pavyzdyje, labai neracionali, su etiketėmis ant žmonių, greitai apibūdinama kaip isteriška moterims ir paranojiška vyrams.
„Išsižadėjimas yra kasdienė savižudybė“
Po kurio laiko, išnaudodamas save šioje dinamikoje, jis galiausiai atsisakys naudotis savo įgaliojimais, deleguodamas jį žmogiškųjų išteklių skyriui ir paprašys jo atlikti tam tikrus veiksmus vietoj jo (ypač nuoroda į sankcijas). Čia delegavimas yra valdžios atsisakymas. O išsižadėjimas „yra kasdienė savižudybė“, – sako Balzakas. Ir tai didžiąja dalimi prisideda prie bendros šio vadovo problemos ir šios komandos disfunkcijos, todėl mūsų pasiūlymas dėl lyderystės koučingo šiam vadovui.
